Galite man užduoti bet kokį Jums rūpimą klausimą, ir aš atsakysiu, kiek leis galimybės. Į visus klausimus atsakyti neįmanoma, todėl išrenku įdomiausius ir naudingiausius. Atsakymą išsiųsiu Jums ir paskelbsiu svetainėje – nenurodydama Jūsų kontaktų ir pakeitusi vardą.
Kaip atsiriboti nuo negatyvo, kuris kasdien plūsta į mane iš artimo žmogaus (mamos)? Tai kelia nuolatinį stresą, gyvenu apimta įtampos, nerimo, baimės.
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Atsiriboti nuo negatyvo įmanoma dirbant su savimi mentaliniu, tai yra minčių, lygiu. Rekomenduočiau pradėti nuo ryto: atsibudusi pagalvokite, ko norėtumėte palinkėti sau – drąsos, meilės, supratimo ir t. t. – ir palinkėkite. Tą patį palinkėjimą nusiųskite savo artimiems žmonėms ir kolegoms. Norint pajusti rezultatą, verta tai daryti 21 dieną.
Kad nesurekšmintumėte mamos skleidžiamo negatyvo ir nemalonių komentarų, verta įsivaizduoti, kad Jūsų mama – tai maža, iki 7 metų mergaitė. Vaikams atleisti lengviau.
Jūsų gyvenimo situacija pasikeitė, ir tai, ką darėte anksčiau, nebepadeda, todėl verta mokytis gyventi kitaip. Kad numalšintumėte įtampą ir pajustumėte gyvenimo džiaugsmą, pradėkite skirti laiko sau. Pavyzdžiui, kasdien po 20 min. sportuokite ar vaikščiokite. Savaitgalius praleiskite turiningai – nueikite į koncertą, parodą. Gal turite draugų, kurie moka džiaugtis gyvenimu, – pasimokykite iš jų. Malda, meditacija, gamta, muzika – tai vaistai sielai.
Turime 23 metų sūnų, jau mėnesį su tėvais nekalba. Nukreipti pas psichologus neįmanoma, išklausti, kokios problemos, taip pat nepavyksta. Ką galite patarti?
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Violeta, situacija sudėtinga tuo, kad tarp Jūsų ir sūnaus – bendravimo „siena“, kuri susiformavo ne per vieną dieną. Sūnus nepasitiki Jumis, nesijaučia saugus dalydamasis savo problemomis. Priežasčių gali būti daug. Viena jų – galbūt norėdami, kad sūnus būtų tobulas, dažnai jį kritikuodavote, nepalaikydavote jo ketinimų, būdavote per reiklūs. Šiuo metu ir Jūs, ir sūnus išgyvenate atstūmimą.
Atkurti santykius su sūnumi rekomenduočiau pradėti keičiant nuomonę apie jį. Atleiskite jam už tai, kad jis nėra toks, kokį tikitės matyti. Paprašykite atleidimo, kad Jūs nesate tokia, kokią jis norėtų Jus matyti. Tai galite daryti mintimis, o kai pajusite, kad nebejaučiate nuoskaudos, pasikalbėkite atvirai apie santykius.
Vis dėlto nekalbėjimas, tėvų ignoravimas ir abejingumas gali būti susiję ir su psichikos sutrikimu.
Aš gyvenu užsienyje ir noriu patarimo, nes niekur negaliu gauti informacijos, kaip išspręsti sudėtingą situaciją. Šiuo metu dalijuosi gyvenamąja erdve su artimu kraujo ryšiais žmogumi, kuri nutraukė ryšius su savo vaikinu. Ją nuolat kamuoja depresija, dažnai guli lovoje, ištisai ieško gyvenimo prasmės, kankina nerimas, neužtikrinta ateitis, netenkina dabartinis darbas, būdingi isterijos priepuoliai, nuolat pakeltas įsakmus balso tonas, o dažnai būna net fizinių išpuolių mano atžvilgiu. Užtenka paklausti paprasčiausio patarimo, ir ji išvadina bjauriausiais žodžiais, keiksmažodžiais ir net puola muštis. Tokia situacija buvo ir tada, kai mergina gyveno su savo vaikinu, bet pablogėjo, kai ji nutraukė santykius ir persikėlė gyventi pas mane. Mergina išsilavinusi, turi aukštojo mokslo diplomą, ir aš suprantu, kad ji turėtų kreiptis pagalbos į gydytojus, bet negaliu jai to liepti – ji sakys, kad pagalbos reikia man, o ne jai. Nežinau, ką daryti, nes toks elgesys veikia net mano savivertę. Ačiū už patarimą.
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Laba diena, Kotryna, situacija sudėtinga tuo, kad tai yra Jums artimas žmogus, ir nenorėdama jo įskaudinti, kenčiate pati. Vis dėlto turėtumėte atvirai pasikalbėti su ta mergina apie tai, kaip jai atrodo jos bendravimas ir emocinės reakcijos. Jeigu mergina pripažins problemą, galite rekomenduoti kreiptis į specialistą. Yra daug psichologų, kurie konsultuoja nuotoliu – pavyzdžiui, ir aš su nemažai klientų dirbu nuotoliu. Vyksta ir internetiniai seminarai apie stresą, psichologinę sveikatą. Būtų gerai, jeigu turėtumėte kelis variantus, kuriuos galėtumėte pasiūlyti.
Jeigu mergina viską neigs ir kaltins Jus, rekomenduočiau mažinti bendravimą su ja ir aiškiai įvardyti bendravimo ribas. Pavyzdžiui: „Aš nebendrausiu su tavimi, jeigu kalbėsi pakeltu tonu.“ Viduje atleiskite tai merginai, kad nebejaustumėte nuoskaudos. Padės atleisti žodžiai: „Aš atleidžiu tau už tai, kad nesi tokia, kokią norėčiau tave matyti, ir priimu tave tokią, kokia esi.“ Tai padės Jums išlikti stabiliai ir ugdyti gebėjimą priimti kitus žmones.
Jeigu merginos būsena ir toliau prastės – ji dažnai gulės lovoje, vengs tvarkytis, vėluos į darbą, – tai gali būti depresijos simptomai, ir tada verta informuoti jos tėvus.
Ar reikėtų padėti žmogui, nurodyti jam geriausią variantą, tiesiog pasiūlyti jam knygą, jeigu jis neprašo mano pagalbos?
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Jeigu matote, kad žmogus turi problemų, ir galite jam padėti, žinoma, galima pamėginti tai padaryti – pasiūlyti knygą ar ką nors kita, net jei žmogus pagalbos neprašo. Tačiau nelaukite, kad jis Jus išgirs ir padėkos už pagalbą ar net ja pasinaudos. Jei jis neprašo pagalbos, vadinasi, pasikliauja savo jėgomis arba netiki, kad kas nors gali jam padėti. Todėl greičiausiai jis pradės su Jumis ginčytis ir spyriotis, gindamas savo įsitikinimus, kurie jam jau sukėlė problemų gyvenime.
Taigi bandyti padėti galima, tačiau nereikia tikėtis, kad žmogus privalo pasinaudoti Jūsų rekomendacijomis ar kad kas nors turi Jums už tai padėkoti. Ką nors siūlydami, palikite žmogui teisę rinktis – pasinaudoti Jūsų pagalba ar ne. Ir jokiu būdu nepergyvenkite, jeigu jo pasirinkimas bus ne pats geriausias ir jeigu jis užsispirs dėl savo klaidų. Tai reiškia, kad jis dar nepribrendo priimti pagalbos ir jam reikia pereiti savo „ugdymo procesus“. Tai jo pasirinkimas, ir jis turi teisę jį daryti.
Prieš trejus metus pradėjau susitikinėti su jauna moterimi, ir mes labai pripratome vienas prie kito. Susitikdavome maždaug du kartus per savaitę. Bet dabar atėjo metas, kai ji pareikalavo, kad palikčiau šeimą, priešingu atveju viskas bus baigta. Per įprastą kivirčą su žmona pareikšiau ją paliekantis, bet ji puolė atkalbinėti (apie kitą moterį ji nežino). Taigi sprendžiu dilemą: jei šeimos nepaliksiu, prarasiu mylimą žmogų, tačiau kita vertus, mes niekada negyvenome kartu ir nežinia, kuo viskas gali baigtis, be to, ilgėsiuosi vaikų. O jeigu su žmona pagyventume atskirai, pavyzdžiui, pusmetį?
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Gyventi kartu – visai kas kita. Meilę ir intymius santykius galima palyginti su smagračiu. Praėjus laikui jo apsukos neišvengiamai lėtėja. O santykiai „iš šono“ – tai nauji pojūčiai, įkvepiantys šviežios gyvybės. Deja, neilgam. Vienas dalykas yra kelerius metus retsykiais susitikinėti, ir visai kas kita – gyventi kartu. Vos viskas pradeda tekėti ramia vaga, smagračio apsukos ima lėtėti.
Ar bus gera gyventi su nauja moterimi, pasakyti neįmanoma. Bet drįstu spėti, jog ne visada stengėtės įsiklausyti į ją, nes abejojate, kokie santykiai bus pradėjus gyventi po vienu stogu.
Sunku gali būti ir būsimai partnerei. Jeigu vyras jau paliko vieną moterį, tikėtina, kad jis tą patį padarys antrą arba trečią kartą. Vis dėlto moters pasąmonėje į tokį vyrą nežiūrima kaip į stabilų, patikimą ir sąžiningą partnerį.
Siūlyčiau atidžiau pažiūrėti į svarbesnes vertybes – jas sunku surinkti, bet lengva išbarstyti. O dėl santykių su žmona derėtų pasikonsultuoti su psichologu akis į akį.
Visas gyvenimas diena iš dienos monotoniškas: darbas mokykloje, antroko sūnaus mokykla, sąsiuvinių tikrinimas, parduotuvės, namų ruoša. O laiko nuolat trūksta. Tad apie kokį dar susipažinimą su vyru galima galvoti? Kaip susitvarkyti savo gyvenimą, jeigu katastrofiškai trūksta laiko ir viskas sukasi tik apie sūnų ir darbą? Aš netgi linksma ir simpatiška, bet santykiai su vyrais kažkodėl nesiklosto.
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Užduotis – nuvyti monotoniją. Susipažinti su gyvenimo vyru galima bet kur ir bet kada – net ir parduotuvėje stovint eilėje. Bet pirmiausia reikia atsikratyti monotonijos. Kaip tai padaryti? Ryte, vos prabudusi, nuteikite save, jog laukia gera diena. Pasirąžykite ir raskite dvi tris minutes fiziniams pratimams.
Pabandykite pasijusti taip, tarytum mylimąjį jau turite. Svarbu sukelti būtent vidinį pojūtį. Įsivaizduokite, suvaidinkite visus savo pojūčius ir jausmus, kurie gimtų sieloje sutikus savo žmogų. Kuo stipresni jausmai, tuo labiau būsite pasiruošusi pažinčiai, kitais žodžiais, tiesiog spinduliuosite mintį, jog esate patraukli moteris, ir trauksite žmones.
Kuo geriau jaučiatės, kai galvojate apie asmeninį gyvenimą, tuo esate arčiau savo tikslo. Ir priešingai – jei asmeninis gyvenimas Jūsų netenkina, nuo tikslo tolstate. Svarbiausias dalykas: Jūsų gyvenimas turi būti įdomus, nepaisant to, ar šalia yra mylimas vyras, ar ne.
Mes su vyru gyvenome civilinėje sąjungoje 8 metus. Dukrai 7, jam 38, man 32. Ir štai vieną kartą jis nusprendė viską pakeisti savo gyvenime – rado jauną, 21 metų meilužę. Aišku, aš apie viską sužinojau paskutinė. Dabar ji nėščia, 4 mėnuo. Vyras iš pradžių išėjo, o dabar grįžo atgal ir prašo tuoktis oficialiai. Dar nori vaikų, sako: atleisk, aš labai suklydau, bet viską pažįstame lygindami. Aš ŠOKE! Juk galų gale tos merginos gyvenimas sugadintas, ji – vieniša mama. O aš klausiu savęs: ar atleidau? Pati nežinau. Atrodo, kad ne. Gyvenu, bet būsena tokia, lyg būčiau pragare. Galvoju tik apie tai. Dabar net nežinau, ar reikėjo man su juo pasilikti?
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Objektyvi realybė tokia, kad jis vienaip ar kitaip gyvenime bus susijęs dar su viena moterimi. Bet reikia prisiminti, kad vaiko gimimas bet kuriuo atveju – laimė, tai pagrindų pagrindas. Vyras pateko į labai sunkią situaciją. Tačiau nereikia jam padėti, pavyzdžiui, bandyti būti jam drauge. Jis turi pats spręsti savo klausimus.
Čia svarbus momentas – Jūsų būsena, lyg būtumėte pragare. Tai tipinė meilės trikampio situacija. Santykiai dingsta, jeigu svarbiu tampa tik vienas klausimas: atleisiu ar neatleisiu. Vietoje santykių su gyvu žmogumi lieka pasirinkimo problema. Jūsų tikslas – rasti kitą savo gyvenimo prasmę, neieškant atsakymo į šį klausimą, nes atsakyti į jį neįmanoma. Prisiminkite save. Ką Jūs galite duoti šiam žmogui, o ką jis Jums? Ar norite padėti tašką santykiuose? Ir ar santykiai apskritai yra? Ar norite ką nors nuveikti kartu? Jeigu svarbiausia – priklausomybė „mano – ne mano“, tai aklavietė.
Galima kalbėti apie vidurio amžiaus krizę, bet tai gali tapti tik pasiteisinimu. Apskritai bloga santuoka laikosi ant kaltės jausmo – tik iki tam tikro laiko. Jūs suaugusi, tad ir galutinį sprendimą priimti Jums. Nei amžius, nei tapatybės krizė negali būti pasiteisinimu.
Kodėl tarp 15.00 ir 16.00 val. labai ima miegas? Man tokiu laiku reikia važiuoti į darbą (streso darbe neturiu). Gal tai susiję su nerviniu nerimu, kad reikia važiuoti, ar tai paprasčiausias vitaminų trūkumas?
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Kad galėčiau vienareikšmiškai atsakyti į Jūsų klausimą, trūksta informacijos: kurią valandą keliatės, kada pietaujate ir pan. Vis dėlto noras miegoti gali atsirasti kaip organizmo atsakas į stresą. Nors minėjote, kad streso darbe neturite, jaučiate nervinę įtampą prieš išvažiuodama. Patyrinėkite save: ar jaučiate įtampą, kai važiuojate ne į darbą? Gal įtampą kelia važiavimas automobiliu, ar Jums apskritai sunku išeiti iš namų ir ramiai jaučiatės tik namuose?
Bet kuriuo atveju tai gali būti susiję su saugumo jausmu. Prisiminkite, gal vaikystėje, mokyklos ar studijų laikais turėjote sudėtingą situaciją, o namai buvo ta vieta, kur galėjote būti rami. Gyvenimo situacija keičiasi, o reakcija išlieka sena. Patirtos traumos lieka žmogaus pasąmonėje ir daro jam įtaką.
Rekomenduočiau atlikti pratimą: aprašykite, kaip jautėtės tada, kokius jausmus patyrėte. Rašykite tol, kol širdyje pajusite ramybę, palengvėjimą. Galite naudoti spalvas ir per jas perteikti savo jausmus. O jeigu tie prisiminimai labai skaudūs, kreipkitės psichologo pagalbos.
Pagarbiai, Viktorija Gončarova
Kaip pakelti sau nuotaiką, kai viskas atrodo nemiela? Draugai gyvena savo gyvenimą, mylimo žmogaus neturiu, vaikai užsienyje. Kol dirbu, viskas normaliai. Bet ateina savaitgalis, lauke niūrus lietingas oras – su šunimis kaukti norisi…
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Labas, Migle, gyvenime ateina laikas, kai vaikai užauga ir palieka namus. Rūpintis vaikais nebereikia, o rūpintis savimi – neturime patirties. Pagalvokite, kad atėjo laikas pagaliau pasirūpinti savimi, ir užduokite sau klausimą: „Ko aš noriu, kas man teikia džiaugsmo, apie ką svajojau, bet neturėjau laiko išmokti?“ Gal norėjote išmokti plaukti ir perplaukti baseiną, dainuoti ar piešti. Atsirado galimybė lankyti įvairius užsiėmimus, tobulinti ir atskleisti vidinius talentus, kuriuos Jums davė Dievas, rašyti eiles ar eiti į spektaklius bei premjeras.
Nelaukite, kad noras tai daryti atsiras savaime – ieškokite, dėkite pastangas. Išsikelkite tikslą iki Naujųjų metų atrasti mielą širdžiai užsiėmimą, o po metų pasiekti tam tikrą rezultatą. Pradėkite rūpintis savo vidiniu vaiku taip pat, kaip rūpinotės savo tikrais vaikais. Pradėkite mylėti save. Linkiu sėkmės savęs pažinimo kelionėje. Viktorija
Esu atletiška, sportuojanti, bet jaučiuosi stora ir dėl to pergyvenu, nors aplinkiniai sako, kad esu liesa ir turiu gražią figūrą. Kaip galėčiau atsikratyti šių minčių apie savo svorį? Ką reikėtų daryti, kur man kreiptis?
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Labas, Paulina. Šaunuolė, kad sportuoji ir prižiūri save, o kartu ieškai galimybių jaustis gerai ir pasitikėti savimi. Jausmas, kuris yra tavyje, – tai nepasitikėjimas savimi ir vidinė įtampa. Turbūt dažnai būni savimi nepatenkinta, per griežtai save vertini ir per daug iš savęs reikalauji. Tau būna sunku pasidžiaugti savimi, savo pasiekimais, vis atrodo, kad nepakankamai gerai… Tai perdėtas perfekcionizmas.
Kad galėtum jaustis gerai ir džiaugtis savimi bei gyvenimu, rekomenduočiau dažniau save pagirti ir leisti sau malonumų. Pavyzdžiui, iš ryto nusiteik dienai ir pajusk, kad ESI pripildyta džiaugsmo, meilės ir pasitikėjimo. Dienos metu stebėk savo būseną ir, jeigu pajusi įtampą ar blogą nuotaiką, sakyk sau: „Aš leidžiu sau pailsėti“ – ir padaryk sau ką nors malonaus, kas pagerintų nuotaiką: atsigerk arbatos, paklausyk muzikos, pagulėk ant sofos.
Už pasiekimus girk save, dalykis džiaugsmu su aplinkiniais ir padėkok už gėrį, kuris ateina pas tave. Pavyzdžiui, mama paruošė skanią vakarienę – padėkok mamai, draugei – už supratimą ir palaikymą. Tai padės tau pajusti, kad gyvenimas yra gražus, ir džiaugtis savimi. Tada įkyrios mintys apie svorį nebekankins tavęs ir tu būsi nuo jų laisva.
Mane vis persekioja mintis, kad gyvenu ne savo gyvenimą. Kodėl taip yra?
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Taip būna dėl to, kad žmogus daro ne tai, ką jaučia ir nori, o tai, ko reikalauja aplinka, – jis pasiduoda tėvų, visuomenės įtakai. Tokio žmogaus saviraiška – tai darymas to, ką jis privalo, ką reikia, o ne to, kas yra viduje. Jis nesuvokia savo individualybės ir nemoka jos išreikšti. Toks žmogus išoriškai atrodo daug ko pasiekęs, baigęs mokslus, turi gerai mokamą darbą, bet yra nelaimingas.
Sulaukus 35–37 metų dažniausiai prasideda asmeninio augimo krizė, kuri trunka iki 42 metų. Per tą laiką nepasitenkinimas gyvenimu gali padidėti. Vidinis tokio žmogaus konfliktas gali pasireiškti per skyrybas, darbo keitimą, nuotaikų kaitą ir pan.
Psichoterapija gyvenimu (iš A. E. Alekseičiko knygos)
Pacientas: Kokia mano ligos esmė?
Terapeutas: Neurastenija – tai nervų sistemos silpnumas… Psichastenija – sielos silpnumas… Isterija – nesubrendimas, sielos vaikiškumas, psichikos procesų kūniškumas, jų išraiška kūno reakcijose: širdies plakimas, kvėpavimas, pykinimas, galvos skausmai… Hipochondrija – per didelis jautrumas kūno procesams, ypač virškinimo… Depresija – liūdesys be sielos, be naudos… Manija – tuščias džiugesys, be sielos… Šizofrenija – gyvenimas vaizduotėje, idėjose be gebėjimo atskirti pagrindinį ir antraeilį… Psichopatija, ligotas charakteris – pavaldumas atskiriems charakterio bruožams vietoj jų panaudojimo… Išsirinkite. Teisingą pasirinkimą aš patvirtinsiu… taip bus daugiau naudos, negu jei aš Jums pasakysiu „paruoštą“ diagnozę…
Kodėl klasiokai mane apkalba, net turiu kariauti su jais? Jie klausinėja apie mano plaukus – kada juos dažysiu… Ką daryti, kad jie nieko nesakytų apie mano plaukus? Ar turėčiau nekreipti dėmesio, ar kaip nors įžūliai atšauti, ar eiti dažytis plaukų?
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Labas, Inga. Kaip suprantu, mokykloje patiri patyčias dėl savo išvaizdos (plaukų spalvos). Patyčios mokykloje – didelė problema, ir natūralu, kad jautiesi pasimetusi ir tave tai skaudina. Jeigu perdažysi plaukus taip, kaip nori klasiokai, tai nebūtinai sustabdys patyčias. Suprantu, kad nekreipti dėmesio – gana sudėtinga. Svarbu išmokti apginti savo nuomonę ir sustiprinti pasitikėjimą savimi – tai padės jaustis stabiliau ir būti laisvai nuo aplinkinių vertinimų.
Rekomenduočiau pratimą, kuris padėtų atstatyti pasitikėjimą savimi. Kiekvieną rytą, vos atsibudusi, kelis kartus pakartok šią frazę: „Aš verta meilės tokia, kokia esu. Aš pasitikiu savimi ir priimu save, ramiai ir užtikrintai reaguoju į kritiką. Aš verta paties geriausio.“ Kartok ne mažiau kaip 40 dienų, o vėliau – pagal poreikį.
Gerbiama Viktorija, noriu paklausti dėl vaiko įsitraukimo į žaidimus (dažniausiai žiūrint veiksmo filmuką arba žaidžiant žaidimus internetu). Jeigu ekrane vyksta lenktynės, vaikas mojuoja rankytėmis (kartais atrodo, kad nevalingai, bet paklaustas ir paprašytas nustoti jis suvokia, kad taip daro, tačiau po sekundės vėl tas pats), visas įsitempęs, dalyvauja. Ką daryti? Visiškai riboti tokią veiklą (šiuo metu panašiai stengiamės elgtis, nukreipiame į ramesnę veiklą), leisti ir nekreipti dėmesio, ar vis dėlto taip neturėtų būti (gal reikėtų pasikonsultuoti su psichologu gyvai)? Visko prisigalvoju (gal tai narkozės pasekmė), nes ir žaisdamas su vaikais mosikuoja rankomis, kai ką nors aiškina ar pasakoja…
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Sveiki, kiek metų Jūsų vaikeliui, ar iki narkozės jis buvo ramesnis? Iš Jūsų aprašymo matyti, kad vaikelis yra emocionalus, jautriai reaguoja į aplinkybes. Be abejo, reikia riboti televizorių, aktyvius žaidimus – viską, kas gali didinti įtampą. Mokykite jį atsipalaiduoti – kvėpavimu, piešimu, vandens procedūromis.
Siūlau jogos pozą, kuri stabilizuoja ir stiprina psichiką: kartą per dieną pastovėti ant vienos kojos, o paskui ant kitos, pavyzdžiui, skaičiuojant iki 10. Po mėnesio Jūsų vaikelis taps žymiai stabilesnis. Lavinkite dėmesį tam tikrais pratimais, kad ateityje mokykloje būtų lengviau mokytis.
Sveiki, mano berniukui 3 metai. Su panašaus amžiaus vaikais bendrauja mažai, nes neina į darželį. Brolis ir sesuo gerokai vyresni (15 ir 10 metų). Dabar dažnai pastebiu, kad susitikus su vaikais (ypač jei jie atėję pas mus į svečius) iš pradžių vyksta gražus bendravimas, žaidimai, o paskui vaikai pradeda jį erzinti. Jis ima atiminėti savo žaislus, o jei sudraudžiame („tegul draugas pažaidžia, jis nieko tavo žaisliukams nepadarys; su draugais reikia dalytis“ ir pan.), prasideda verksmai. Atseit vaikai ne taip žaidžia su mašinėlėmis, ne taip stato kaladėles, ir išvis – „tegul jie važiuoja namo“. Matau, kad jį tai labai sukrečia, pasidaro piktas – žodžiu, kainuoja daug nervų ir sveikatos. Nuėjus pas vaikus į svečius bendravimas šiek tiek geresnis, nes supranta, kad tai ne jo žaislai, nors būna visko. Ir dar viena problema: tėvui su vyresniaisiais vaikais pradėjus kieme žaisti futbolą, mažajam buvo didelė isterija, kad jo niekas nepriima. Nori ir viskas, nors žaidžiantiems tik trukdė, nes toks tas trimečio žaidimas. Galų gale visi susipyko… Tas pats su kompiuteriniais ar stalo žaidimais, važinėjimu dviračiais, žiemą – su slidinėjimu ar čiuožimu pačiūžomis. Žodžiu, nori dalyvauti su visais ten, kur jam dar nelabai išeina…
Atsako psichologė Viktorija Gončarova
Laba diena, Jūsų sūnus išgyvena pirmąją savo gyvenimo krizę, kuri būna trejų metų vaikams. Jis nori visur dalyvauti, sąmoningai ar nesąmoningai bando atkreipti į save dėmesį. Šiuo metu tėvams svarbu būti ramiems ir nepasiduoti vaiko manipuliacijoms. Be to, jo nuotaika ir nuomonė keičiasi labai greitai. Šiuo laikotarpiu vaikui labai svarbios taisyklės – ką galima, o ko ne. Per taisykles jis mokosi save valdyti. Empatijos kitam, dalijimosi žaislais, užuojautos vaiką reikia mokyti per pasakas, filmukus ir pan.
Kuo stabilesni ir ramesni būna tėvai, tuo greičiau vaikas išgyvena šią pirmąją savo krizę. Prižiūrėkite ne tik vaikus, bet raskite laiko ir sau atsigauti. Laimingi tėvai – laimingi vaikai.
Sėkmės!
